Jadvyga Danilevičienė

1921–2022

Šviesiam savo močiutės Jadvygos atminimui įamžinti, publikuoju jos autentišką dienoraštį. Pamenu, nuo pat vaikystės man močiutė pasakodavo apie savo gyvenimą, ir kai aš jau buvau paauglė, sakydavo – “kai aš numirsiu, galėsi paskaityti mano dienoraščius, o gal ir knygą pagal juos išleisi”. Kadangi knygos dar, ko gero, ilgai neparašysiu, publikuoju juos štai tokia forma.   Jadvyga pradėjo rašyti savo dienoraštį 1935 metų vasarį, likus porai savaičių iki 14 metų gimtadienio, kada stipriai sirgo ir, tiesą sakant, nuobodžiavo per dienų dienas gulėdama lovoje. Ir savo dienoraštį ji rašė beveik 20 metų, kurį laiką užleido ir vėliau pratęsė rašyti po 20 metų nuo 1973 m., aprašydama tik pačius esminius gyvenimo įvykius iki pat 2014 m., kada būdama jau 93 metų tiesiog nebegalėjo rašyti dėl nusilpusios regos.   Dienoraštyje aprašyti visi jos intensyvaus gyvenimo įvykiai – gausūs įsimylėjimai ir dramos, dvejos studijos vienu metu, meilė muzikai ir teatrui, nelaimingas šeimyninis gyvenimas su pirmuoju vyru, kelių kūdikių netektys, darbas vaikų lopšelyje bei psichiatrinėje ligoninėje, ramus ir saugus gyvenimas antrojoje santuokoje, vienturtės dukrelės Zitos gimimas, taip pat įvairūs kasdienio gyvenimo dalykai bei karo išgyvenimai. Aš, savo ruožtu čia labai trumpai aprašysiu mano močiutės šeimos istoriją ir kilmę.   Mano močiutė Jadvyga (Bernatavičiūtė) Danilevičienė – tikras pokario vaikas, 1921 m. vasario 28 dieną gimęs Kosto ir Veronikos Bernatavičių šeimoje, Darsūniškio kaime. Jadvyga buvo antras vaikas penkių vaikų šeimoje, keliais metais jaunesnė už pirmagimį mylimą broliuką Alfredą, kuris, būdamas 14 metų paskendo Nemune per klasės išvyką Kauno Panemunės šile prie Trijų mergelių tilto, atnešdamas šeimai ir Jadvygai neapsakomą skausmą. Tačiau tai įvyko gerokai po Jadvygos gimimo, kai šeima iš Darsūniškio jau buvo persikėlusi gyventi į Kauną.   Močiutė pasakojo, jog kai atvyko į Kauną, jai buvo penkeri, tuo metu jau buvo gimę ir jaunesnieji broliai Zenonas bei Henrikas. Ji prisimena, kaip tik atvykus į didmiestį, neturėjo kur gyventi, ir su šeima apsistojo III Kauno tvirtovės forte, esančiame Garliavoje. Tuo metu ten gyveno ir daugiau šeimų, po karo likusių be namų. Netrukus močiutės tėtis – talentingas siuvėjas, įsidarbino į Kauno muzikinį teatrą, kur ilgainiui tapo vyriausiuoju kostiumų siuvėju ir gavo Kęstučio gatvėje esantį butą, kuris buvo prie pat teatro, šiuo metu ten stovi kavinė “Bokštas”.     Po dar kelių metų, kai Jadvygai buvo septyneri, gimė jos jauniausioji, kaip močiutė sakydavo – mylimiausioji ir vienintelė sesutė Liucija, meiliai visų vadinama Liuse.   Iki Alfredo tragiškos mirties šeima gyvneno ramų, nors ir ganėtinai nelengvą finansiškai Kauno inteligentijos gyvenimą. Brolio netektis atnešė daug skausmo ir liūdesio, ir visiškai atskyrė šeimą nuo Jadvygos tėčio mamos, kuri, anot močiutės, buvo labai arogantiška, šalta ir nemaloni lenkakalbė našlė, ponia iš Vilniaus, nekentusi sūnaus žmonos. Atvykusi po Alfredo laidotuvių ji pasakė kažkokią skaudžią ir nepagarbią repliką apie a. a. anūką ir nuo to laiko Jadvygos šeima visiškai nutaukė su ja bet kokius ryšius. Apie močiutės mamos tėvus, gaila, bet visiškai nieko nežinau, Jadvyga apie juos nieko man nepasakojo, gali būti, kad jai gimus jie jau buvo mirę. Kiek pavyksta prisiminti, močiutė minėjo, kad jos mama, kilusi iš Darsūniškio, galimai, valstiečių šeimos, tarnavo kambarine pas jos tėčio mamą, ir, dėl to anyta ją visuomet niekino bei manė esančią netinkama “partija” savo sūnui. Visgi, Kostas vedė Veroniką, nepaisydamas mamos prieštaravimo ir jauna šeima išvyko gyventi į Veronikos tėviškę, o vėliau, kaip jau minėjau – į Kauną. Jadvyga, jos tėvai bei brolis Zenonas beveik visą gyvenimą pragyveno Kaune, sesuo Liuciją “nutekėjo” į naująją Vilnią, o brolis Henrikas vedė maskvietę ir liko su ja gyventi Maskvoje iki pat mirties. Aš pati, šiuo metu, kai rašau šią močiutės eulogiją, gyvenu jos name, Kaune.   Močiutės tėvai kartu išgyveno daugiau nei 50 metų, iki Kosto mirties 1974, kai jam buvo 83 metai. Veronika mirė sulaukusi virš 90 metų amžiaus, ilgamečiai buvo ir abu broliai, išgyvenę gerokai virš 80 metų, pati Jadvyga sulaukė 101, tik Liucija mirė jaunesnė, būdamas nepilnai 80, nuo ištikusio širdies smūgio, dėl ko mano močiutė labai skaudžiai ir sunkiai išgyveno.   Jadvyga buvo du kartus ištekėjusi, antrojoje santuokoje su mano dieduku Jonu Danilevičium, su kuriuo pragyveno daugiau nei 50 metų iki jo mirties 2000 metais, susilaukė mano mamos Zitos, kuri, santuokoje su mano tėčiu Valdimiru Skopič susilaukę manęs, Editos Skopič, ir mano Brolio Valentino. Būdama gyva Jadvyga dar spėjo padraugauti su mano vaikais Jokūbu ir Elžbieta, deja, Valentino sūnaus Danieliaus jau nebeišvydo. Be daugelio likimo smūgių ir netekčių, aprašomų dienoraštyje, viena baisiausių ir skausmingiausių ištiko mano močiutę jai būnant 98 – nuo vėžio mirė mano mama, jos vienturtė dukra Zita, tačiau šis įvykis dienoraštyje nebeaprašytas.   Pati Jadvyga mirė, kaip jau minėjau, būdama beveik 101 metų amžiaus, nugyvenusi turtingą ir gan audingą gyvenimą, kurio metu ją visuomet lydėjo daina – močiutė dainuodavo, ką perskaityime ir dienoraštyje, beveik visur ir visada – gulėdama ligos patale, vaikščiodama gamtoje, būdama darbe ir su draugais, per šventes ir tiesiog kas dieną, sukdamasi po namus, o kai buvo jau visai senučiukė – dainuodavo gulėdama lovoje, kurioje ir praleido savo paskutinias jaukumo bei artimųjų meilės sklidinas dienas.   Gan detaliai apie Jadvygos gyvenimą iš tiesų sužinosite skaitydami jos dienoraščius, aš tik galiu pridurti, kad su močiute iš tiesų turėjau ypatingą ryšį. Ji nuolatos buvo su manimi pirmuosius 5 mano gyvenimo metus, visą mano gyvenimą mane palaikė ir džiaugėsi mano pasiekimais, o paskutiniais 3 jos gyvenimo metus aš buvau su ja ir palydėjau ją į jos paskutinę kelionę.   Taigi, už Tavo gyvenimą bei mūsų nesibaigiančią draugystę ir pakelkime taurę linksmybių, mano mylima svajotoja, poete ir dainorėle Močiute Jadvyga! Liudo Truikio pieštas portretas. Jadvyga su dukra Zita, proanūkiu Jokūbu ir kalyte Smilga Keturios moterų kartos Jadvyga su dukra Zita, anūke Leela Edita ir proanūke Elžbieta. Septyniasdešimt metų draugystės - 80 metų jubiliejų švenčiati Jadvyga su geriausia drauge Tule. Jadvygos 95-metis. Šmtametė Jadvyga su anūku Valentinu. Kelios dienos prieš Jadvygai paliekant šį pasaulį.