Pranas Grigalaitis

1909–1969

Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Bronė Pociūtė kilusi iš plikbajorių Pocevič šeimos iš Raudėnų. Be Bronės šeimoje augo dar du vaikai. Vaikų tėtis atstovavo aplinkinių kaimų ūkininkus teisiniuose reikaluose, šeima turėjo palivarką ir 120 hektarų, bet Pocevič mėgo lošti kortomis ir kartą pralošė 60 hektarų. Vėliau, kai likę 60 hektarų buvo nacionalizuoti, Pocevič juokaudavo, kad jei būtų žinojęs, jog taip nutiks, tai mieliau visus 120 hektarų būtų pralošęs kortomis. Pranas Grigalaitis yra iš daugiavaikės šeimos, apart Prano šeimoje augo dar vienas sūnus ir 5 mergaitės. Grigalaičių šeima gyveno Kuršėnų kaime, Eugenijaus Matuzevičiaus ir jo mamos dvare. Grigalaičių šeima buvo labai muzikali – abu sūnus, Pranas ir Antanas, griežė smuikais. Jaunuoliai net buvo subūrę kapelą, kuri taip ir vadinosi „Grigalaičių kapela“, apart smuikų kapeloje dar buvo grojama kontrabosu, armonika ir gitara. Po daug metų, 1973 Prano sūnus Pranas dirbdamas kitoje Lietuvos vietoje atsitiktinai sutiko žmogų, kuris dar prisiminė šią kapelą. Pranas ne tik muzikavo, jis taip pat puikiai kaligrafiškai rašė, kalbėjo rusiškai ir vokiškai. Bronė su Pranu susipažino Pranui grojant. Pora 1933 metais susituokė ir persikėlė į Daugėlius. Pranas dirbo bendrijoje „Molis“, kurios direktorius buvo Sirutavičius. Sirutavičius pastebėjo Praną esant galvotu ir sumaniu, nors ir didelių mokslų jis nebuvo baigęs, tad įdarbino jį savo pagalbininku, o Bronę įdarbino savo namų ūkvede, namų šeimininke. Bronė ir Pranas gyveno Sirutavičiaus namuose. 1941 m. šeimai gimė pirmasis sūnus – Pranas, 1943 m. dukra Birutė, o 1945 m. paskutinis sūnus Vytas. Holokausto metu šeima priglaudė šulinyje rastą keturių metukų žydų kilmės mergaitę. Pavadino ją Aldute. Išgyveno nemažai pavojų, nes Daugėliuose buvo įsikūrę gestapininkai. Mergaitė pas Grigalaičius išgyveno iki 1947 metų, kuomet ją pasiėmė gyvi likę jos tėvai. Po karo Sirutavičių ištrėmė į Sibirą. Grigalaičių šeima persikėlė į Guragių kaimą, gavo 10 hektarų žemės, kurią dirbo iki kolektyvizacijos. Vykstant kolektyvizacijai Bronė dokumentus pasirašė, o Pranas atsisakė. Už tai susilaukė nemalonumų. Tuomet Pranas grįžo į Daugėlius, kur prisidėjo prie bendrijos „Molis“ atstatymo ir ten dirbo degiku. Bronė su vaikais taip pat parsikraustė į Daugėlius. Po kelių metų Pranas mirė. Bronė liko gyventi Daugėliuose, kuriuose, augindama karves ir kiaules, išgyveno dar 30 metų. Prano ir Bronės sūnus Pranas atsimena, kad namuose visad būdavo muzikos instrumentų – namie buvo smuikas, gitara, akordeonas, armonika. Pranas visą gyvenimą muzikavo, užėmė Daugėlių kapelos vadovo pareigas. Grodavo Gaižausko organizuojamose dainų šventėse, kuris vis Prano prašydavo parduoti savo smuiką. Prano smuikas iš ties buvo įspūdingas – smuiką jis nusipirko iš rusų karininko, kuris kažkokiais būdais jį buvo gavęs iš Karaliaučiaus muziejaus. Tai buvo A. Stradivarijaus mokinio smuikas. Deja, po Prano mirties šis smuikas iš šeimos apgaule buvo išviliotas. Po Prano mirties sūnus Pranas ir Vytas kiekvieną šeštadienį Daugėliuose lankydavo savo mamą. Sūnus mamą atsimena kaip itin logišką ir gerbiančią kitų nuomonę, tačiau sūnų pomėgį susitikus palošti kortomis mama kritikuodavo. Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapio duomenys): Liuba Funk Chesakov