Elena Kutorgienė Buivydaitė

Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Gydytoja Elena Buivydaitė-Kutorgienė laikė savo pareiga gelbėti žmones, sakydama, jog gydytojas privalo ne tik teikti žmogui medicininę pagalbą, bet ir mylėti jį. Hitlerinės okupacijos metais ši tauri humanistė labai daug padėjo visiems persekiojamiems žmonėms – žydams, karo belaisviams. Ji tapo viena aktyviausių žydų gelbėjimo veiklos organizatorių Kauno mieste. Šiandien neįmanoma suskaičiuoti kiek žmonių nuo mirties išgelbėjo Elena Kutorgienė. Jos drąsa ir sumanumas to laikmečio sąlygomis buvo neįtikėtini. Hitlerininkams atliekant kratą jos vasarnamyje Kulautuvoje į kaltinimą, jog ji gailisi žydų drąsiai atsakė, kad jie turi suprasti, jog ji, kaip moteris ir kaip gydytoja, negali sutikti su tuo, kad žudomi vaikai („Ir be ginklo kariai“, psl. 31). Elena Kutorgienė visą gyvenimą liko ištikima dar jaunystėje pasirinktam devizui, kuris iškaltas ir jos antkapyje Petrašiūnų kapinėse Kaune: Увеличить сумму добра на земле („Siekti, kad gėrio šiame pasaulyje būtų daugiau“).   Hiršo Ošerovičiaus liudijimas apie Elena Kutorgienę: Elena Kutorgienė – populiari Kaune akių ligų gydytoja. Daktarė Kutorgienė – lietuvė. Baigė Maskvos universitetą, 1922 metais, atvykusi į Lietuvą, pradėjo dirbti gydytoja OZE, kur daugiausiai gydėsi skurdžiai gyvenantys žydai. Pačiomis pirmosiomis, juodomis hitlerinės okupacijos dienomis, 1941 m. birželį-liepą į daktarę Kutorgienę ėmė kreiptis pagalbos persekiojami žydai. /.../ Prasidėjus sistemingam žydų naikinimui, daktarės Kutorgienės kabinete kartais nakvodavo po septynis ar aštuonis žydus. Imdamiesi didžiausių atsargumo priemonių, jie ateidavo iš vakaro kaip „pacientai“ ir pasilikdavo iki ryto. 1941 m. spalio 28 d. „Didžiosios akcijos” išvakarėse jos kabinete nakvojo 12 žmonių. Daktarė Kutorgienė labai rizikavo, kadangi jos bute gyveno vokiečių karininkas. Mažiausias triukšmas, arba neatsargumas, galėjo kainuoti šiai drąsiai moteriai gyvybę. Vienąsyk kaimynai pamatė, kaip auštant iš jos buto išėjo kruopščiai apsimuturiavęs žmogus. Nuo to laiko ji pradėjo dažnai gauti anoniminius laiškus, kuriuose buvo įspėjama, kad jei ji nenutrauksianti savo ryšių su žydais, sulauksianti mirties. Tačiau šie laiškai jos negąsdino. Po kiek laiko pas ją atliko kratą. Laimei, kratos metu pašalinių bute nebuvo. Daktarė Kutorgienė rašė dienoraštį. Šis dienoraštis – pritrenkianti vokiečių vykdomo žydų persekiojimo ir pasityčiojimų istorija. „Gete padėtis siaubinga“, – rašė ji. – „Nepakeliamai sunku gyventi, žinant, kad šalia manęs žmonės taip kenčia ir patiria tokį baisų pažeminimą.“ /.../ „Черная книга“. Sud. Vasilij Grosman ir Ilja Erenburg. Vilnius, 1993   Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos TIEK METŲ PRAĖJO Mano mama buvo labai jauna. Ir labai graži. Jos akys buvo mėlynos, o plaukai tamsūs. Rankos plonos, ilgais pirštais. Labai daili figūra, gražios kojos. Skoningai rengėsi, buvo labai elegantiška. Kada ji eidavo gatve su savo sūnumi – mano vyresniuoju broliu, niekas netikėdavo, kad tai motina su sūnumi, jie atrodė kaip brolis su seseria. Jam buvo aštuoniolika, o jai trisdešimt devyneri. Tokia jauna ir graži ji išliko visam laikui. Niekas jos nematė pagyvenusios ar senos. Kada ją nužudė, jai ką tik buvo suėję 40 metų. *** Buvo 1941 metų vasara. Birželio 22-ąją prasidėjo karas. Jau tą pačią dieną, sekmadienį, vokiečiai bombardavo Lietuvą. Viskas įvyko taip staigiai, nelauktai, greitai. Per vieną naktį pasaulis apsivertė aukštyn kojomis... Raudonoji armija bėgo, karininkai nesuspėjo pasiimti savo žmonų su vaikais. Apie kokią nors gyventojų evakuaciją net kalbos negalėjo būti. Tik nedaugeliui laimingųjų pavyko pabėgti. Antradienį, birželio 24-ąją, vokiečiai jau buvo Kaune. Ir vis dėlto pirmadienį, birželio 23-iąją, mano tėvams kartu su broliu pasisekė įsisprausti į perpildytą ešeloną, vykusį į rytus. Gal jie ir būtų išsigelbėję... Bet manęs tame traukinyje nebuvo – lygiai prieš keturias dienas, birželio 18-ąją, mane nuvežė į Kražius pas tetą Etą Šmidtienę, kuri kartu su savo vyru gydytoju ir ketverių metų sūneliu tenai gyveno. Ten yra upė, miškas – gera ten atostogauti... Mano mama visą kelią traukinyje raudojo – kaip galima išvykti paliekant mergaitę vieną, nežinia nei kur, nei kaip?.. Ir privažiavus Vilnių jie visi trys išlipo iš traukinio ir leidosi pėsti į Kauną, į namus... Gal ir aš ten atsirasiu... Tai buvo klaiki kelionė. Keliai buvo perpildyti grįžtančių atgal žmonių, kuriems nepavyko pasiekti Baltarusijos sienos. Bet svarbiausia – keliuose šeimininkavo baltaraiščiai. Vokiečiai dar net nebuvo pradėję dorotis su žydais, o baltaraiščiai jau nuo pirmųjų karo dienų gaudė juos, tyčiojosi, mušė ir šaudė. Visai arti Kauno mano mama, tėvas ir brolis irgi buvo sulaikyti. Po ilgos baisios nakties tėvą su broliu paleido, o mamą kažkodėl paliko ir išvežė į Kauno kalėjimą. Iš jo ji niekad nebegrįžo... Pasakojo, jog moterys buvo išvežtos iš kalėjimo ir sušaudytos VII forte. O ji buvo tokia jauna, tokia graži... *** Į Kauno getą mes pakliuvome jau tik trise – tėvas, brolis ir aš. Brolis žuvo 1944 metų vasarą, kai getas buvo sunaikintas liepsnose. Tėvas iššoko iš prekinio traukinio vagono, kuriuo vežė į Vokietiją išlikusius geto gyventojus. Iki išsilaisvinimo jam dar teko dvi savaites slapstytis miškuose. Aš pabėgau iš Kauno geto 1944-ųjų sausio pradžioje ir likau gyva dėka nuostabių žmonių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, mane gelbėjo. Tai dr. Elena Kutorgienė, dr. Viktoras Kutorga, p. Elžbieta Miniotienė ir p. Zaksaitė. Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis): Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė (Shulamit Gordon-Lirov) daug kitų Kauno geto žydų (Kaunas Ghetto Jews) Informacija surinkta naudojantis: http://www.issigelbejesvaikas.lt