Kazys Binkis

Apie gelbėtoją ir gelbėjimą Kazys gimė 1893-iųjų lapkričio 16-ąją Gudelių sodžiuje, netoli Papilio, Biržų apskrityje. Kazio mama Petronėlė buvo ištekinta už 40 metų vyresnio Antano Binkio, būsimo poeto tėvo. Antanas buvo praradęs akį turkų kare. Petronėlė dirbo kambarine pas Papilio grafą prancūzą Choiseulį de Gouffier, sulietuvintai Šuazelį. Kaziui buvo trylika, kai mirė jo tėvas Antanas. Kazio anūkas Viktoras Binkis svarsto, kodėl tuomet jo senelį su motina Antano Binkio šeima atstūmė? Kazio sūnus Gerardas (Viktoro tėvas) taip samprotavo: „Giminaičiai buvo kitokios išvaizdos nei Kazys. Jis iš prigimties nuo jų skyrėsi: juodaplaukis, rudakis, aukštas, labai gyvas ir judrus – tikras prancūziukas! Kadangi Kazio tėvas buvo labai senas, galėjo jau nesusilaukti vaikų, vadinasi, Kazys – ne Binkis, o Šuazelis!“ Žinoma, gal tai tik gandas. O gal ir tiesa...“ Kazys visuomet buvo pasipuošęs, elegantiškas, pasitempęs. Pasižymėjo tauria laikysena, temperamentu, ambicingumu. Juk ne be reikalo bičiulis poetas Antanas Miškinis jį apibūdino: „Paprastas kaip sodietis, elegantiškas kaip diplomatas, išdidus kaip kunigaikštis.“ Nuo vaikystės Kazys buvo labai energingas ir pilnas idėjų. Mokslų Papilio liaudies pradžios mokykloje, Biržų gimnazijoje vis krėtė išdaigas, o save teisindavo sakydamas: „Jei kokią dieną kampe nepaklūpiu, kažko trūksta, ir gana.“ Už nepaklusnumą jį išmetė iš gimnazijos. Žemės ūkio mokyklą pats paliko - plūgu arime išvedžiojo: „Kazys daugiau nebears.“ ir išvyko į Vilnių, ten Pirmojo pasaulinio karo pradžioje baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus. Lenkijai užėmus Vilnių įstojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, sukūrė karo dainų (Geležinio Vilko maršas). Karo metu pradėjęs mokytojauti gimtajame Papilyje, Kazys susipažino su kolege – jaunute turtingo Nariūnų ūkininko Adomonio dukra Pranute. Permaininga – su atoslūgiais ir potvyniais – draugystė tęsėsi bene penkerius metus, atlaikė išsiskyrimą, kai Binkis po karo gyveno Vilniuje ir kai 1920-aisiais išvyko į Berlyną pradėti literatūros ir filosofijos studijų Humboldtų universitete, kaip laisvasis klausytojas su pertraukomis studijavo iki 1923 metų. Būdamas užsienyje susipažino su naujuoju Europos menu. Grįžęs į Lietuvą telkė jaunus menininkus, rengė jų sueigas, propagavo modernizmą. 1921 metais Palėvenės bažnyčioje Pranutę ir Kazį sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. Jaunavedžiai apsigyveno Kaune. Sutuoktinis nuolat vykdavo į Berlyną, kur siurbte siurbė šios pasaulio kultūros sostinės modernistinį ir avangardistinį meninį, kultūrinį bei bohemišką gyvenimą. Šias tendencijas „importavo“ ir į Laikinąją sostinę: Kazio Binkio namuose pradėjo rinktis avangardinės poezijos atstovai; netrukus, apsuptas jaunųjų poetų, jis ėmė reziduoti legendinėje „Konrado“ kavinėje. K. Binkis vertėsi žurnalistika ir inicijavo avangardistinė keturvėjininkų literatūrinės grupuotės susibūrimą, paskelbė kolektyvinę naujojo meno programą Keturių vėjų pranašas. 1924-aisiais Kazys Binkis iš varžytynių įsigijo Kalnaberžės dvarą, priklausiusį caro ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui. „Paėmė didelę paskolą iš banko ir nupirko, – pasakoja anūkas. – Norėjo dvarą paversti laisvųjų menininkų stovykla, o kaip išlaikyti ūkį, net nesvarstė. Galvojo vien apie tai, kad tai bus plenerų vieta, susiburs menininkų komuna, o pinigai kažkaip patys atsiras. Gal vienas suvažiavimas ir įvyko, paskui atėjo antstoliai, viską aprašė – tuo ir baigėsi.“ Pranutei buvo svetimas vyro bohemiškas gyvenimas. Vienas po kito gimė vaikai: dukrytė Eleonora ir sūnelis Gerardas. Nebepajėgusi viena tvarkytis skolose paskendusiame dvare, Pranė su vaikais išvyko pas šeimą. 1927-aisiais čia, Nariūnų dvare, persišaldžiusi mirė būdama vos 29-erių. Praėjus dvejiems metams, kai Kazys Binkis tapo našliu, jis vedė Sofiją Kudrevičiūtę – Nacevičienę. Sofija taip pat buvo jauna advokato Juozo Nacevičiaus našlė su dviem dukrytėmis – Irena ir Lilijana. Vasaras su dukromis ji leisdavo Balsių dvare, Pakruojo rajone, kurį supo 200 hektarų žemių ir miškų. Čia rinkdavosi Kauno bomondas su Borisu Dauguviečiu priešakyje. „Binkis pamatė Sofiją vakare, nešančią žibalinę lempą: juoda suknia, auksinių garbanų aureolė. Sofija buvo graži, apsiskaičiusi, išsilavinusi, dvasinga. Ji Kazį tiesiog užbūrė“, – pasakoja Kazio anūkė Sofija Ligija Makutėnienė. Porai susituokus Kazys juokaudavo: „Įkūrėme kooperatyvą vaikams auginti.“ Viktoras pasakoja ką girdėjęs iš savo tėčio, Kazio sūnaus :„Kazys Binkis namo dažniausiai grįždavo paryčiais, 4–6 valandą, miegodavo iki pusiaudienio, namuose įstatymas: „Tiatis miega – TYLA!“ Atsikėlęs – į miestą: laikraščių, leidyklų redakcijos, ir vėl užsisuka bohema. Kartą tėvo paklausiau, o kada jis kurdavo, rašydavo? Atsakė: „Naktimis, grįžęs. Rytais jo kambaryje aptikdavau primėtyta daug suglamžytų prirašytų popieriaus lapų. Paklausiau, kodėl rašai ir išmeti? Atsakė: „Tai – blogai. Kad tu žinotum, kaip sunku rašyti!..“ Balsiuose, poetas nutarė paūkininkauti, anūkai pasakoja: „Kazys Binkis, būdamas tokia pasipūtusi, arogantiška, lengvabūdiška asmenybė, buvo įsitikinęs, jog yra toks talentingas, kad visur kur gali susitvarkyti. Pasiūlė inovaciją – auginti cukrinius runkelius: „Lietuvai visuomet reikės cukraus.“ Visą dirbamą žemę užsėjo runkeliais. Sezonas pasitaikė blogas, runkeliai neužderėjo, neatsirado pagalbininkų derliui nuimti, viskas liko per žiemą, užsnigo, ir žlugo runkelių projektas. Paskui nutarė baltų vištų leghornų užveisti. Vieną rytą atsikėlę mato: kieme didžiausias sniego kalnas ir snaigės vėjyje sukasi. Pasirodo, šeškai ar kiaunės visą leghornų ūkį išpjovė! Binkis planavo dvarą perstatyti, projektus su didžiausiu užmoju parengė.“ Kazys Binkis buvo labai aistringas – tai atsispindi jo kūryboje, jis viskuo degė. Savo eilėraščius Kazys pradėjo skelbti 1913. Bendradarbiavo žurnale Vaivorykštė, almanache Pirmasai baras. Ankstyvosios lyrikos motyvai – kaimo gamta, jaunatviška meilė. Eilėraščiai tradiciškai dainingi, kupini džiaugsmingos nuotaikos, valiūkiško žaismingumo; juose ryškūs ir nauji lietuvių poetikos poslinkiai – niuansuotas impresionistinis vaizdas, intymios intonacijos, lanksti kalba, preciziška forma. K. Binkio staigų posūkį į modernizmą žymi eilėraščių rinkinys 100 pavasarių, kuriame įtvirtinta ekspresyvi plakatiška raiška, ironija, prozaizmai; oratorinio tipo eilėraščiuose vyrauja vėjavaikio įvaizdis, jaunystės, stichijos (vitališkumo, maišto, vėjo), kuriamųjų žmogaus galių kultas. K. Binkio kūryba atnaujino lietuvių poeziją ir pakreipė ją vakarietiško modernizmo linkme. Sudarė poezijos antologijas, rūpindamasis kaimo švietimu Alijošiaus slapyvardžiu sukūrė humoristinių poemų ir eiliuotų feljetonų. Reikšminga jo kūryba vaikams: nuotaikingos didaktinės poemėlės. Moralinės problematikos pjesėje Atžalynas gyvai ir įtaigiai vaizduojamas moksleivių gyvenimas, reiškiamas tikėjimas gėriu. 1940 sukurta groteskinė drama Generalinė repeticija modernia sąlygiška forma išryškina karo absurdą, skatina diskutuoti apie žmogaus egzistencijos tragizmą; turėjo įtakos lietuvių teatro plėtotei. Parašė šviečiamojo pobūdžio istorijos knygų, biografines apybraižas apie A. Smetoną ir M. Valančių. Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, L. Tolstojaus ir kitų rašytojų kūrinių. 1940-aisiais užėjus sovietams Kazys Binkis jau sunkiai sirgo – streikavo širdis. Karo pradžioje sveikata dar labiau pablogėjo, todėl namiškiai poetą kiek įmanydami saugojo nuo neigiamos informacijos. Šeimos „taryba“ nusprendė sunkiam ligoniui neprasitarti, kad namuose pasirodžiusi juodaplaukė tamsiaakė viešnia – iš geto pabėgęs vaikas. Kadangi tuo metu pas Binkius gyvenęs Lilijanos sužadėtinis Vladas buvo tamsaus gymio, nutarta Gitą pristatyti kaip jo giminaitę. „Bet vieną šiltą dieną, kada visi sėdėjome už stalo, valgomojo duryse pasirodė aukštas, liesas žmogus labai išblyškusiu veidu ir didelėmis tamsiomis akimis. Pasirėmęs lazda jis ramiai ir įžvalgiai žiūrėjo į mus visus. Taip sumišau, kad tiesiog sustingau su šaukštu rankoje. Greitas, vos pastebimas šypsnis pasirodė ir pasislėpė K. Binkio veide, tamsiose didelėse akyse. Jis tylėjo.“ - savo prisiminimus Gita išdėstė Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“. Pasirodo, poetas seniai suprato, kad naujoji šeimos narė, pianinu mėgdavusi groti rytietiškai skambančias daineles, – ne būsimo žento Vlado giminaitė: „Ką čia man pasakojate, kokia čia Varčiko giminaitė – aš juk suprantu, kad tai žydų vaikas.“ Pritardamas drąsiam žmonos pasirinkimui tik papriekaištavo: „Ir ką tu apie mane galvojai?..“ Nuo tada užsimezgė garsiojo poeto ir įnamės bičiulystė, jis dalydavosi kiekvienu draugų atneštu kąsneliu. Kazys ramino Gitą sakydamas „Neliūdėk. Ta baisioji žudynių gadynė praeis. Žmogžudžiai žlugs – kitaip negali būti. Aš nesulauksiu jų galo – sveikata. O tu būsi jų žlugimo liudininkė.“ Binkių šeimos pagalba žydams Holokausto metu buvo labai stipri – Binkių namai buvo praminti „žydų viešbučiu“, nes kartais bute vienu metu apsigyvendavo šešiolika „nelegalių piliečių“. O tų, kurie pabūdavo dieną ar porą, būdavo per trisdešimt. Kazys, po sunkaus širdies priepuolio, mirė 1942-ųjų balandžio 27-ąją. Atsisveikinti su Kaziu Binkiu į namus plaukė minios kauniečių. Išgelbėti žmonės: Gita Judelevičiūtė (Gita Judelevitch) Raja Judelevičienė (Raja Judelevitch) Paša (Pesia) Melamed Miron Ginkas Fruma - Mania Ginkienė Kama Ginkas Sofija (Sonia) Ginkaitė Šabadienė Beba Šatenštein - Taborisky Gutia Šmuklerytė -Fiš Roza Stenderienė Adina Segal Samuelis (Šmuelis) Segalis Rivka Šmuklerytė - Ošerovičienė Gerta Bagrianskienė Fania Zislė (vėliau dingo) Ester Golan Informacija surinkta naudojantis: https://righteous.yadvashem.org http://www.issigelbejesvaikas.lt http://www.vle.lt   Žurnalas „Legendos“, Gerda Prancūzevičiūtė, Kas per karą lietuvių poeto chuligano, keturvėjininko Kazio Binkio namuose įsteigė „Žydų viešbutį“, 2023 nr. 1